Leader

Didelėje pamiškės arba paežerio sodyboje savo nuolatinę vietą gali turėti baldai iš rąsto ar įmantraus stuobrio. Įsivaizduokime, kad toliau nuklydę nuo sodybos, pamiškės aikštelėje randame lyg netyčia pamestą įmantriai išlinkusį stuobrį, o šalia – didelę kaladę. Nuo stuobrio kruopščiai nulupta žievė, jis pakaišytas, kad nejudė­tų. Smagu ant jo atsisėsti ir pailsėti, o kelmas – tarsi stalas. Tokie lauko baldai puikiai dera prie natūralios aplinkos, ją papuošia ir paįvairina.

Arčiau sodybos galima įrengti „kul­tūringesnę” poilsio vietą iš rąsto, kurio viršutinė dalis kirviu patašyta, palygin­ta, kad būtų patogu sėdėti. Dar didesnio patogumo dėlei tokį pat rąstą užkėlus ant dviejų įkastų stuobrių ir pri­tvirtinus atramą, galima sumeistrauti ga­na patogų suolą, ant kurio būtų smagu pasėdėti ilgesnę valandėlę.

Apdoroti netinkamas ąžuolo, uosio, klevo ar kitokių medžių rąstų dalis, per­pjovę išilgai pusiau, galime pasigaminti seno sodo aplinkai tinkamus lauko bal­dus. Suolo ir stalo kojos daromos iš tos pačios medienos į žemę įkastų kaladžių. Ant kaladžių-kojų dedami pusraščiai. Jie įleidžiami į kojas arba kojos įstatomos į pusraš­čiuose išskaptuotas atitinkamas įdubas. Pusraštis tvirtinamas dviejų centimetrų storio ir atitinkamo ilgio kietmedžio kaiščiu, kuris įkala­mas į išgręžtą skylę.

Jeigu rąstai smulkesni – apie 20 cm skersmens – ne bėda. Iš jų pusraščių taip pat galima su­meistrauti lengvesnius ir grakštesnius lauko baldus. Gamina­mi taip pat, kaip jau aprašytieji, tik vietoje kaladžių tiek stalui, tiek suolams naudojami pusraš­čiai. Suolo sėdynė da­roma iš dviejų, o stalviršis – iš keturių pusraščių. Čia vietoje kietmedžio kaiščių tiks ilgos me­talinės vinys.

Šiais laikais moderniais leng­vais elektriniais medienos pjovimo, gręžimo, obliavimo taip, kad neliktų at- stambus žvyras ar akmens skalda plaišų, šerpetų ir kitų šiurkščių bei aštrių paviršių, ant kurių sėda­ma, remiamasi ar glaudžiamasi. Tokie baldai paprastai du kartus įmirkomi karštu pokostu dažant teptuku arba beicuojami.