Pergolės

Pergolė – vienas mėgstamiausių senųjų sodų ir parkų statinių. Ypač pergolės paplito XVII -XVII a. Italų renesanso ir baroko soduose, XVII – XVIII a. Prancūzijos parkuose. Kiek pakitusios formos pergolė ir šiandien dažna sodybose ir soduose. Sujungta su tvirtu pastoviu statiniu pergoplė įsilieja į sodo erdvę, ją papildo ir praturtina. Atskirai pergolė nestatoma – taip ji atrodo labai vieniša. Kaip ir terasa pergolė jungia namą su sodu: ji lydi mus nuo vartų iki namo durų, nuo terasos iki poilsio aikštelės. Puikios medžio gausos terasinės lentos. Vijokliais apaugusių tunelių, kokie buvo mėgiami senuosiuose soduose, šiandien nebedarome. Pirmenybė teikiama atvirai erdvei. Jei labiau norima išryškinti augalus, statinio konstrukcija turi būti paprasta ir tvirta. Jei norima pabrėžti architektūrą, reikia sodinti augalus, kurie neužgožtų statinio savitumo.

Dvigubą pergolę sudaro dvi eilės stulpų, viršuje įvairiai sujungtų išilginėmis ir skersinėmis sijomis. Vienoje pusėje galima pritvirtinti groteles, kurias apželdinus vijokliais, bus galima sukurti žalią ar žydinčią sieną. Atviroji pergolės pusė visada turi būti atsukta į sodą.

Pagrindiniai pergolės stulpai gali būti mediniai, metaliniai, sumūryti iš plytų ar akmenų nuolaužų. Pergolė turi būti ne mažesnė kaip 2,5 m, atstumai tarp stulpų eilėje 4 – 4,5 m. Dvigubų pergolių plotis turėtų būti ne mažesnis kaip 2,5 m.

Kai stulpams naudojami metaliniai vamzdžiai arba kampuočiai, betoninis pamatas, į kurį jie įstatomi, virš žemės paviršiaus turi būti iškilęs apie 20 cm, nes metalas greičiau pradeda rūdyti prie žemės. Jei naudojate medinius stulpus, jiems taip pat būtinas betoninis pamatas su įleistais metaliniais įdėklais, prie kurių pritvirtinami mediniai stulpai. Medis neturi liestis su pamatu – taip bus galima apsaugoti nuo puvimo apatinę stulpo dalį. Mediniams stulpams tinka rąstai arba arba pjauti 10*10 cm, 12*12 ar 10*14 cm skerspjūvio taškai.

Jei tvoros detalės ar atraminė sienutė sumūryta iš plytų ar natūralių akmenų, tai tokias pat madžegas reikia naudoti ir pergolei. Pamatą reikia įleist iki neįšalančio grunto. Mūro stulpams būtina ištisinė betoninė šerdis, armuota 2-4 metaliniais strypais. Kadangi šerdies skerspjūvis mažas, betoną reikia gerai sutankinti.

Kad stulpai neatrodytų labai sunkus, reikia parinkti mažesnius akmenis (jie gali būti 5-7 cm didumo). Didesnės akmenų nuolaužos naudotinos tik ten, kur to reikalauja atitinkamos architektūris pastatas. Stulpo kraštinė turėtų būti ne platesnė kaip 40 cm (daug grakščiau atrodo stulpas, kurio klraštinė 30 cm).

Skersiniai ant stulpų tvirtinami taip, kad besiliečiantys paviršiai būtų kuo mažesni ir veikiant vandeniui nesusidarytų puvimo židinių. Be to medį būtina impregnuoti.

Išilginėms sijoms tinka apvalios kartys arba ploni tašai, kurie statomi siauruoju šonu. Taško skerspjūvis priklausys nuo atstumo tarp atraminių stulpų (paprastai užtenka 10*14 cm)

Skersiniai ( skerspjūvis – 6*10 cm ) taip pat statomi ant siaurojo šono. Prie išilginių jungiančių sijų jie tvirtinami maždaug 60 cm atstumu vienas nuo kito taip, kad abiejose pergolės pusėse išsilaikytų apie 30 cm. Skersinių galai gali įvairių formų. Vietoj briaunotų skersinių galima panaudoti ir natūralias apvalias kartis.

Parenkant medžiagas pergolei, rėkia žiūrėti, kad pagrindinės laikančios dalys būtų iš
sunkesnės, viršutinės – iš lengvesnės medžiagos.

Jei tarp stulpų daromos pertvarėles, lysteles galima tvirtinti horizontaliai, vertikaliai arba jas kryžiuoti. Paprastai lysteles tvirtinamos 40 – 50 cm atstumu viena nuo kitos. Nereikia pergolės dažyti ryškiomis spalvomis. Norint išlaikyti natūralią medžio spalvą, jį reikia padengti pokostu. Prieš tai galima medį ir nubeicuoti.

Mediniai lauko baldai